Mokyklos istorija
Palangos senosios gimnazijos priešistorė siekia dar XIX amžių. Pirmoji Palangoje parapijai priklausiusi mokykla buvo įkurta XIX a. pradžioje – 1819 m. Mokykla buvo vienklasė, čia jaunuolius mokė rašyti, skaityti, skaičiuoti, tikybos ir giedojimo. Tokios mokyklos dažniausiai buvo lankomos 2-3 žiemas. 1886 m. vietoje buvusios miesto mokyklos Rusijos imperijos kariuomenės pulkininkas grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891) įsteigė Palangos progimnaziją, kuri lietuviškos spaudos draudimo metais ne tik švietė lietuvių jaunuolius, bet ir padėjo ugdyti jų tautinę savimonę, nes įstojusių į progimnaziją tautinis išprusimas nebuvo gilus. Moksleiviai tarpusavyje kalbėdavo rusiškai ne tik progimnazijoje, bet ir bendrabučiuose ar žaisdami, namiškiams laiškus rašydavo taip pat rusiškai. Aktyvaus pasipriešinimo rusiškam režimui jie nerodė, apie tai nesusimąstydavo arba buvo per jauni. Tik kam nors juos paprotinus, imdavo mąstyti, kas jie tokie yra. Dalis moksleivių, tegu ir negausus būrelis, buvo susipratę, skaitydavo lietuviškus raštus, kontrabandos keliu iš Mažosios Lietuvos atkeliavusius leidinius: Amerikoje leidžiamą „Vienybę lietuvninkų“, Tilžėje leidžiamą „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, „Varpą“ ir kt. Gabesnieji net siuntė publikacijas šiems leidiniams. Palangos progimnazijoje įsikurdavo slaptos lietuvių moksleivių kuopelės, bet joms priklausė tik maža dalis moksleivių. Kuopelių nariais buvo susipratę lietuviai moksleiviai: Pranas Liatukas, Jurgis Šaulys, Jonas Valentinavičius, Stanislovas Kuizinas, Antanas Smetona, Rapolas Skipitis ir kt. Savo tarpe jie kalbėjosi lietuviškai, platino draudžiamą lietuvišką literatūrą. Moksleiviai Jonas Ulickis ir Jurgis Galdikas gaudavo iš prūsų lietuviškos spaudos – „Tėvynės sargą“, „Kryžių“. Draudžiamos literatūros parūpindavo kunigas Julijonas Jasenskis, duodavo ir į tėviškę parsivežti.
Jaunimo tautinei savivokai įtakos turėjo Maironio, Adomo Mickevičiaus, Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio, Silvestro Teofilio Valiūno kūryba. Palangos progimnazija buvo tarsi gerai žinomas švietimo centras, traukęs čia „žemaičius nuo viso prūsų pasienio iki Tauragės, nuo Telšių iki Mažeikių“[1]. Naujasis Palangos progimnazijos pastatas buvęs dviaukštis ir stovėjo šalia bažnyčios. Pastatas išmūrytas XVIII a. tuometinio Palangos savininko ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio lėšomis. 1791 m. Palangai gavus Magdeburgo teises, šiame pastate buvo įkurta miesto rotušė. Pastatas stovėjo maždaug toje vietoje, kur dabar yra Palangos paštas. Įdomus faktas, kad šiame name 1802 m., vykdamas į Klaipėdą susitikti su Prūsijos monarchu Frydrichu Vilhelmu III, nakvojo Rusijos caras Aleksandras I. Rašytojas J. Tumas-Vaižgantas apie Palangos progimnaziją atsiliepė kaip apie „mokymosi įstaigą, kurioje vaikai auklėjami katalikiškai ir kuri nepersisunkusi svetima dvasia“[2]. Palangos progimnazija buvo garsi dar tuo, kad neturtingiesiems buvo pritaikomos nuolaidos ir daugeliui kaimo jaunuolių progimnazija buvo tarsi tiltas į tolesnį išsilavinimą. Mokslas progimnazijoje buvo mokamas – metams kainavo 52 rublius, 1 rublis už pirtį.1893 m. įsteigta Nepasiturintiems Palangos progimnazijos moksleiviams šelpti draugija. Moksleiviai buvo šelpiami pinigais, vadovėliais. Piniginės įplaukos susidėjo iš nario mokesčio, rinkliavų, lėšų už spektaklius ir pan. Mokykloje nebuvo amžiaus cenzo ir kilmės ribojimų. Ir moksleiviai, ir mokytojai Palangos progimnazijoje dėvėjo uniformas blizgančiomis sagomis ir uniformines kepures. Progimnazijoje lietuviai mokiniai buvo auklėjami katalikiškai. Lietuviai kapelionai mokė berniukus tikybos. Pirmuoju Palangos progimnazijos kapelionu 1886–1889 m. buvo kunigas Marcijonas Povilas Jurgaitis (1855–1926). Palangoje gyvendamas jis platino lietuvišką spaudą. Palangos vikaras ir progimnazijos kapelionas Juozapas Viksva (1861–1920) taip pat buvo labai drąsus draudžiamos lietuviškos spaudos gabentojas ir platintojas. Kapelionu dirbo kunigas, vėliau kanonų teisės daktaras Kazimieras Genys (1866–1952), kapelionavęs 1892–1896 m. Kai 1896 m. pradžioje Palangos progimnazijoje buvo bandyta įvesti mokiniams katalikams maldas rusų kalba (rusų progimnazijoje buvo dauguma), kapelionas K. Genys tam pasipriešino ir neleido melstis rusiškai. Bijodamas represijų, jis atsisakė kapeliono pareigų ir slapčia išvyko studijuoti į Romą.
Progimnazistai gyvendavo vadinamuosiuose bendrabučiuose (kvaterose). Palangos gyventojai mokslo metų metu nuomodavo mokiniams patalpas, prieš tai gavę progimnazijos administracijos sutikimą. Bendrabučiai, panašiai kaip dabar viešbučiai, turėjo kokybės žvaigždutes, buvo skirstomi į „poniškus“, „pusiau poniškus“ ir „neponiškus“. Kai kurių vaikų tėvai tam laikui, kol vaikai mokydavosi progimnazijoje, patys įsigydavo ar išsinuomodavo Palangoje būstą ir gyvendavo kartu su vaikais arba apgyvendindavo vyresnį šeimos narį, kuris galėjo prižiūrėti vaikus, gaminti jiems maistą.
Dauguma mokinių, baigusių Palangos progimnaziją, studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Palangos mokslo įstaigą net vadino „mažąja seminarijėle“. Dalis moksleivių tapdavo farmacininkais (įsidarbindavo vaistinėse), valdininkais, o gabesnieji arba nenorintys būti dvasininkais siekė aukštesnio išsilavinimo – stodavo mokytis į gimnazijas. Baigę Palangos progimnaziją be egzaminų būdavo priimami į gimnazijos penktąją klasę, dažniausiai rinkdavosi Liepojos arba Mintaujos gimnazijas Latvijoje. O jau baigus gimnaziją nebuvo kliūčių stoti į universitetą. Kai kurie moksleiviai po progimnazijos toliau nesimokė, likdavo savo gimtajame valsčiuje ir įsitraukdavo į kaimo kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.
Palangos progimnaziją XIX – XX a. sandūroje baigė žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai: 1892-1893 m. čia mokėsi pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, 1889-1894 m. Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis Steponas Kairys, 1897-1901 m. vienas žymiausių palangiškių, Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas Vladas Jurgutis. 1904 m. Palangos progimnaziją baigė Rapolas Skipitis, vėliau žinomas Nepriklausomos Lietuvos veikėjas, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys. Progimnaziją baigė ir broliai Jurgis ir Kazimieras Šauliai. Jurgis Šaulys buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatas, pasiuntinys Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, o Kazimieras Šaulys – bažnytinės teisės profesorius, Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras. Palangos progimnaziją 1900 m. baigė Stanislovas Kuizinas, vaidinęs pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“. Palangos progimnazijoje pradinį išsilavinimą gavo kompozitorius, operos dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. Antanas Smetona, Steponas Kairys, Jurgis Šaulys ir Kazimieras Šaulys 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vėlesniais metais progimnazijoje mokėsi būsimieji rašytojai Jonas Šimkus (1925 m.) ir Ignas Pikturna (1944 m.).
1913 m. Palangos progimnazija, joje atidarius V klasę, pakeičia savo statusą į gimnazijos. Iš viso šiuo metu čia mokėsi 153 mokiniai.
Prasidėjus I Pasauliniam karui, 1915 m. rugsėjį gimnazija buvo perkelta į Estiją, į Veru miestą. Kitais metais gimnazija perkelta į Kaukaze esantį Stavropolio miestą ir pavadinta 3-iąja Stavropolio gimnazija. Taigi per Pirmąjį pasaulinį karą Palangoje gimnazijos nebuvo.
Po karo, 1921 m., kai Palanga ir Šventoji po sėkmingų derybų su Latvija buvo prijungta prie Lietuvos, vietos inteligentijai kilo mintis vėl atkurti mokyklą (dab. gimnaziją). 1922 m. rugpjūčio 3 d. Palangos Valsčiaus Tarybos devintame posėdyje priimtu sprendimu Palangos vidurinei mokyklai steigti ir jos įrengimu rūpintis pavesta komitetui, kurį sudarė poetas Butkų Juzė, inžinierius H. Gutmanas, rašytoja S. Vaineikienė. LR Švietimo ministerijos pradžios mokyklos departamentas suteikė leidimą nuo 1922 m. rugsėjo 15 d. steigti Palangoje „vidurinę mokyklą su specialiu mokslo dalyku“[3]. Mokykla privalėjo vadovautis „Laikinaisiais Įstatais Aukštesniosioms bendrojo lavinimo Švietimo ministerijos mokykloms“ ir programų projektu, paskelbtu 1920 m. leidinyje „Švietimo Darbas“. Grafui Feliksui Tiškevičiui atsisakius suteikti būsimai progimnazijai patalpas, jai teko glaustis pradinėje mokykloje, kuri buvo kunigo Viksvos name (Ronžės g.) ir kuri veikė nuo 1880 m. Vėliau mokykla persikėlė į buvusios rusų progimnazijos patalpas. Atkurtos vidurinės mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Mečys Mačernis. Tačiau, M. Mačerniui laiku neatvykus į Palangos vidurinę mokyklą, laikinai direktoriaus pareigas ėjo J. Butkus (Butkų Juzė). Jis mokė ir lietuvių bei vokiečių kalbų. Mokyklos steigimo metu, t.y. 1922 m., gimnazijos ir progimnazijos buvo priskiriamos aukštesniųjų mokyklų kategorijai, o vidurinės mokyklos – atskirai savarankiškai kategorijai, nors formaliai didesnio skirtumo tarp progimnazijų ir vidurinių mokyklų nebuvo. Nuo 1924 m. sausio 1 d. progimnazijos ir vidurinės mokyklos „pradeda eiti vienu vardu“ (1923 m. aplinkraštis)[4].
Pirmą kartą mokytis į progimnaziją buvo priimta ir mergaičių. Atkurtą mokyklą lankė tik Palangos gyventojų vaikai. 1923 m. žiemą progimnazijoje keletą savaičių mokė Vydūnas. Jį ir norėta paskirti direktoriumi, išvykus M. Mačerniui į Tauragę. Tačiau Vydūno, kaip užsieniečio (gyveno Tilžėje, buvo Vokietijos pilietis), Švietimo ministerija nepatvirtino. 1923 m. direktoriumi paskiriamas Matas Untulis ir juo buvo iki 1927 m. Tarpukario metais Palangos gimnazijoje dirbo mokytojai Liudas Vaineikis, Vladas Puškorius, J. Nemcenavičienė, J. Šimkus, R. Pocius, Alfonsas Kalnius (vėliau žymus kalbininkas), E. Lastas, Jonas Čiurlionis (kompozitoriaus K. Čiurlionio brolis), Vytautas Jurkūnas (žinomas dailininkas).
Po 1938 m. gegužės 10 d. gaisro Palangos gimnazija įsikūrė senelių prieglaudoje Vasario 16-osios g. 6. Šiose patalpose mokykla buvo iki 1939 m. Vėliau iki 1960 m. ten buvo įstaigos pagalbinės patalpos. 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą, Palangon perkelta Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija ir jos direktoriumi paskirtas Kazys Trukanas. Vėliau, nusprendus Šventąją padaryti pagrindiniu Lietuvos uostu, gimnazija pavadinta Šventosios Vytauto Didžiojo gimnazija Palangoje.
Nuo 1940-1941 mokslo metų jau veikia pilna Palangos gimnazija. Direktorius K. Trukanas perkeliamas į Skuodą, o Palangos gimnazijos direktoriumi paskiriamas Aleksandras Pakalniškis. 1941 m. direktoriumi paskiriamas Emilis Nauburas. 1940-1943 m. gimnazija neteko daugelio savo mokinių. Dalis jų su tėvais 1941 m. birželio 14 d. ištremti į Sibirą: mokytojas Juozas Andriejauskas su šeima, mokytoja Bronislava Baltūsienė su vyru, mokytoja Veronika Šumskienė ir daugelis kitų. Žydų tautybės mokiniai ir jų tėvai vokiečių okupacijos metu buvo perkelti į getus ir sušaudyti. Gimnazijos mokytojai stengėsi ir sunkiais karo metais nesužlugdyti mokinių noro mokytis, daug bendravo su jais ne tik pamokų metų. Šiuo sunkiu metu buvo statomi tokie dramos veikalai kaip Vydūno „Ne sau žmonės“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnūs“, vyko aktyvi sportinė veikla.
1940-1941 m. pirmoji sovietinė okupacija įnešė permainų ne tik visame Lietuvos gyvenime, bet ir Palangos gimnazijoje. Likviduojamos visos nepriklausomoje šalyje veikusios jaunimo organizacijos: skautai, jaunalietuviai, katalikiškos organizacijos. Uždraudžiama iki tol turėta mokyklos atributika. SSRS pavyzdžiu pradedamos kurti pionierių ir komjaunimo organizacijos. Iš mokomųjų disciplinų išbrauktas tikybos dėstymas, įvestas privalomas rusų kalbos mokymas. Pirmaisiais pokario metais antroji sovietinė okupacija gerokai sutrikdė mokyklos darbą. 1944-1945 mokslo metai vyko su pertraukomis, nes frontui esant prie Liepojos ir Klaipėdos visi Palangos gyventojai buvo evakuoti. Nuo 1941 iki 1944 m. kasmet išleidžiama 10-15 abiturientų. Su antrąja sovietine okupacija prasidėjęs masinis teroras, trėmimai neaplenkė ir mokyklos. 1945 m. kovo 15 d. atnaujinama gimnazijos veikla, kurioje mokėsi 90 mokinių, o direktoriumi paskiriamas Antanas Urbonas. Jis po pusmečio apkaltintas antisovietine veikla vokiečių okupacijos metais, NKVD organų suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Dar trumpiau, nuo 1946 m. rugsėjo iki 1946 m. gruodžio mėn., gimnazijos direktoriumi dirbo Vincas Gustaitis. Jis buvo suimtas ir nuteistas taip pat 10 metų kalėti. Iškalėję 9 metus A. Urbonas ir V. Gustaitis grįžo į Palangą, bet mokytojauti neturėjo teisės. 1945 m. gimnazijoje mokytojas Vytautas Jurevičius įkūrė (ir iki arešto jai vadovavo) ginkluotą organizaciją – Lietuvos laisvės armiją. V. Jurevičius, gimęs Palangos apylinkėse, Užkanavės kaime, 1940 m. baigė Palangos gimnaziją. Jo vadovaujamam LLA būriui priklausė mokiniai Apolinaras ir Vytautas Grabiai, Steponas ir Antanas Skersiai, Jakštas, M. Galdikas, Skripkauskas, Beržonskis, Simutis, Japertas. Kai kurie iš jų vėliau tapo partizanais. V. Jurevičius 1946 m. buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą, o vėliau tremtyje išbuvo 19 metų. 1940-1952 m. rezistencinėje veikloje dalyvavo ir daugelis Palangos gimnazijos vyresniųjų klasių mokinių, už šią veiklą dauguma jų ilgus metus buvo kalinami ar nužudyti. Už aktyvų dalyvavimą pasipriešinimo veikloje nuteisiami mokiniai M. Galdikas, Š. Jazdauskas, Algirdas Šertvytis, A. Stalmokas. Suimtas ir gimnazijos mokytojas Feliksas Alonderis, vėliau miręs Sibiro lageryje. 1946 m. Palangos gimnazijoje susibūrė mergaičių ateitininkių būrelis, kuriam vadovavo Bronė Kalvaitytė, Marytė Jurevičiūtė ir Rūta Daukšaitė. 1948 m. NKVD išaiškinus būrelio veiklą, visos būrelio narės suimtos ir nuteistos 25 metams lagerio ir 5 metams tremties.
1946 m. spalio 1 d. direktore paskiriama Emilija Adiklienė. Jau pirmaisiais metais mokytoja organizavo mokinių literatūros būrelį, sugebėjusį leisti net spaustuvėje spausdinamą laikraštį „Birutės tėviškė“. E. Adiklienė sunkiu antrosios sovietinės okupacijos metu organizuodavo kurorto svečiams labdaros koncertus, kuriuose mielai sutikdavo dalyvauti žymūs to meto veikėjai, operos solistai. E. Adiklienė aktyviai dalyvavo ir kraštotyros veikloje. Su nedidelėmis pertraukomis ji mokykloje išdirbo 35 metus. Jos dėka daug Palangos istorijos faktų neiškeliavo užmarštin.
Tuo metu Palangos gimnazijoje dar nuo tarpukario Lietuvos laikų buvo likę nemažai tikrai gerų mokytojų. Tai M. Landsbergienė, A. Liachovičius, A. Varnas, Liuda Tumonienė, S. Laukineitis, F. Mensonienė. Minėti mokytojai savo dalykinėmis ir žmogiškomis savybėmis, inteligencija turėjo didelę įtaką tiek mokiniams, tiek jauniesiems mokytojams. Tačiau jie neįtiko sovietų pareigūnams. Mokykla buvo nuolatiniame partinių organizacijų dėmesio centre. Čia su įvairiais nurodymais lankydavosi partijos ir komjaunimo darbuotojai. Iš mokyklos buvo šalinama viskas, kas buvo tautiška, lietuviška, pradedant lietuvių rašytojų portretais, knygomis, kryžiais, baigiant tiesiog tautinėmis spalvomis. 1949 m. iš mokyklos bibliotekos ir kabinetų buvo skubiai išimta, išvežta į Kretingą ir sudeginta didelės vertės, puikios poligrafijos atlasai, kitos priemonės, knygos vien dėl to, kad daugelis iš jų buvo išspausdinti vokiečių kalba.
1950 m. gimnazija ir pradinė mokykla sujungiamos į vieną vidurinę mokyklą. 1950-1951 m.m. mokykloje jau mokosi 510 mokinių. Nuo 1951 m. mokyklai vadovauja Liudas Benediktavičius. Jį, išdirbusį direktoriumi 9 metus, atleido net mokslo metų viduryje po to, kai Kretingos rajono partijos komiteto sudaryta komisija po ilgo tikrinimo atrado daug direktoriaus ir mokytojų klaidų „komunistiškai auklėjant jaunąją kartą“. Nors tikroji atleidimo priežastis buvo ta, kad L. Benediktavičius nebuvo komunistų partijos narys, taigi buvo visiškai nepatikimas.
Tuo metu mokykloje dirbo ir puikūs pedagogai: J. Petkevičius, R. Šabaniauskas, B. Zubrickas, L. Tumonienė, A. Taurinskas. 1953-1955 m. vien tik mokinių jėgomis įrengiamas lengvosios atletikos aikštynas. Už pasiekimus vystant moksleivių sportą mokyklos fizinės kultūros kolektyvui 1967 m. suteiktas sporto klubo ,,Naglis” vardas. Mokytojams G. Kundrotui ir J. Zarankai suteikti trenerių vardai. Palangos vidurinė mokykla visą laiką garsėjo geru savo auklėtinių paruošimu. Tai rodė ir didelis abiturientų, baigusių aukštąsias mokyklas, procentas, ir įvairiuose respublikiniuose renginiuose, konkursuose, sporto varžybose, popamokinėse veiklose dalyvavusių mokinių pasiekimai.
1958-1959 m.m. mokyklą baigė 24 abiturientai. Pradedamas statyti naujas mokyklos pastatas Jūratės gatvėje. Vakarinė mokykla prijungiama prie dieninės. 1960 m. kovo 1 d. mokyklos direktoriumi paskiriamas Juozas Kazlauskas. 1961 m. rudenį mokykla persikėlė į naujas patalpas Jūratės gatvėje.
Mokykloje vykdavo literatūriniai vakarai, atvykdavo aktorių. Garsėjo mokytojo J. Brinzos literatų būrelis. Mokykla turėjo gerą dramos būrelį, vadovaujamą mokytojos G. Čeporienės. Kas mėnesį vykdavo vis nauja spektaklio premjera, o jos žiūrėti susirinkdavo visi palangiškiai.
1977 m., pastačius prie Palangos miesto pailgintos darbo dienos aštuonmetės mokyklos 640 vietų priestatą, aštuonmetė mokykla reorganizuojama į Palangos miesto II vidurinę mokyklą, o esama mokykla (dabart. Senoji gimnazija) pavadinama Palangos 1-ąja, vėliau, 1981 m., Mečislovo Gedvilo vidurine mokykla. 1983 m. direktoriumi paskiriamas Algirdas Karačionka. Jis mokyklai vadovavo iki 2015 m.
1989 m. mokyklos kolektyvo vardu D. Trinkauskienė ir J. Butkevičiūtė raštu kreipėsi į LKP CK Lietuvos TSR ministrų tarybą, kad dėl daugelio M. Gedvilo sankcionuotų nusikalstamų prievartos aktų prieš savo tautą (M. Gedvilas pasirašė ne vieną potvarkį dėl Lietuvos žmonių trėmimo tiek 1941 m., tiek 1945-1950 m.) būtų atšauktas LTSR Ministrų Tarybos 1981 m. balandžio 28 d. nutarimas, kuriuo mokyklai buvo suteiktas M. Gedvilo vardas. Buvo prašoma sugrąžinti mokyklai Palangos I-osios vidurinės mokyklos vardą. Negavęs atsakymo, mokyklos direktorius A. Karačionka 1990 m. vasario 5 d. raštu Nr. 55 kreipėsi į Palangos miesto vykdomąjį komitetą, pakartotinai prašydamas LTSR Ministrų Tarybos atšaukti M. Gedvilo vardo suteikimą mokyklai ir grąžinti Palangos 1-osios vidurinės mokyklos pavadinimą.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo ir naujas mokyklos gyvenimo etapas. 1990 m. kovo 1 d. sprendimu mokykla pervadinama I-ąja vidurine mokykla. Čia kuriamos naujos tradicijos, pereinama prie naujos mokymo sistemos. Paskelbus apie mokyklų reorganizaciją pedagogų kolektyvas nusprendžia kreiptis į Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministeriją ir prašo leisti atidaryti mokykloje pirmąją gimnazijos klasę. Prasideda sunkių išbandymų metas. Tikrinama pedagogų kvalifikacija, mokymo metodika, mokinius užgriūva kontroliniai darbai. Buvo siekiama patikrinti, ar mokykla atitinka gimnazijai keliamus reikalavimus.
1999 m. birželio 3 d. Švietimo ir mokslo ministerija patenkina mokyklos prašymą suteikti gimnazijos statusą. Nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. suteikiamas gimnazijos statusas ir ji imama vadinti Palangos senąja gimnazija. Šia proga iškilmių ceremonija buvo pradėta Lietuvos Respublikos himnu, po to, griaudint plojimams, į salę buvo įnešta pašventinta atkurtosios gimnazijos vėliava. Pirmą kartą koncertų salėje nuskambėjo „Gimnazistų himnas”, kuriam žodžius sukūrė IV klasės gimnazistė Jurga Barkauskaitė, o muziką parašė muzikos mokytojas Stasys Stončius.
Gimnazijos šimtmetį prie mokyklos vairo pasitinka Leonas Šidlauskas, jai vadovaujantis nuo 2016 m. L. Šidlauskui vadovaujant Palangos senojoje gimnazijoje įrengta biotechnologijų laboratorija, treniruoklių salė, lietuvių kalbos kabinetai papuošti rašytojų portretais, nuolat rūpinamasi naujomis fizinio ugdymo, informacinių technologijų, gamtos mokslų galimybėmis, istorinės atminties ženklais, meno kūrinių ekspozicijomis.
Jubiliejiniais – 2022-aisiais – gimnazijos šimtmečio metais gimnazijos mokiniai iškovojo net 16 respublikinių, tarptautinių mokinių olimpiadų ir konkursų prizinių vietų ar tapo nugalėtojais.
Naudota literatūra ir dokumentai:
- Kundrotas, G., „Iš Palangos gimnazijos istorijos“.
- Palangos istorija, sudarytojas Vladas Žulkus, Klaipėda: Libra Memelensis, 1999.
- Kaubrys, S., Lietuvos mokykla 1918-1939 m.: galios gimtis, Vilnius: Viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“, 2000.
- LR Švietimo ministerijos pradžios mokslo departamento 1922 m. rugsėjo mėn. raštas Komiteto įgaliotinei St. Vaineikienei Palangoje.
- 1981-04-30 Palangos m. LDT VK Liaudies švietimo skyriaus įsakymas Nr. 23-A „Dėl M. Gedvilo vardo suteikimo I-ai Vidurinei mokyklai“.
- 1989 m. rugpjūčio 30 d. Palangos Mečislovo Gedvilo vidurinės mokyklos kolektyvo kreipimasis.
- 1990-02-05 Palangos Mečislovo Gedvilo vidurinės mokyklos direktoriaus raštas Nr. 55.
- 1990-03-01 Palangos m. LDT VK sprendimas Nr. 30 „Dėl pavadinimų“.
- 1999-06-11 LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 760 „Dėl gimnazijos statuso teikimo“.
- 1999-07-29 Palangos miesto tarybos sprendimo išrašas 126 „Dėl gimnazijos, Smilčių pradinės ir 4-osios vidurinių mokyklų“.
[1] Palangos istorija, sudarytojas Vladas Žulkus, Klaipėda: Libra Memelensis, 1999, 229.
[2] Ten pat.
[3] LR Švietimo ministerijos pradžios mokslo departamento 1922 m. rugsėjo mėn. raštas Komiteto įgaliotinei St. Vaineikienei Palangoje.
[4] Saulius Kaubrys, Lietuvos mokykla 1918-1939 m.: galios gimtis, Vilnius: Viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“, 2000, 25.
Parengė Palangos senosios gimnazijos bibliotekos vedėja S. Barkutė