Spalio 13-ąją Palangos senojoje gimnazijoje lankėsi žymi vertėja, ne vienos premijos laimėtoja Irena Aleksaitė. Ji susirinkusiems trečiokams gimnazistams papasakojo apie vertėjo darbo džiaugsmus ir sunkumus, atsakė į kilusius klausimus.
Kaip sakė vertėją pristačiusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Šeštokienė, viešnia yra išvertusi, kaip pati juokauja, apie keturis metrus, daugiau kaip 70 knygų, be to, ne vieną dešimtį filmų, straipsnių. „Skaitydama vertėjos pasisakymus spaudoje, radau kelias mintis, kurios pasirodė labai įdomios. Pavyzdžiui, kad jai vertimas – tai imtynės su kalba. Sakyčiau, netgi kaip sporto šaka. Kitame interviu vertėja sako, kad prie darbo stalo jaučiasi kaip karalienė“, – pristatė mokytoja A. Šeštokienė. Jos žodžiams pritarė viešnia, kadangi ji versdama tikrai jaučiasi kaip visagalė, nes gali padaryti viską, ką tik panorėjusi. Ir palinkėjo visiems susirasti tokį darbą, kuris tikrai labai patiktų ir tiktų, kaip jai pačiai jos darbas. „Turiu tiek daug žodynų, prisirašiusi juose esu be galo daug pastabų, nes mūsų žodynai nėra tobuli, neturi visų reikšmių. Bet su malonumu verčiu knygas, ieškau paaiškinimų netikėčiausiose vietose ir man tai tikrai teikia malonumą“, – pasakojo apie savo darbą I. Aleksaitė.
Vertėja papasakojo, su kokiais sunkumais įprastai susiduria šios profesijos atstovai. Pavyzdžiui, kartais vieno žodžio reikšmės tenka ieškoti labai ilgai, nes, atrodo, netinka ir viskas. „Kartą teko versti frazę „hakuna matata“. Visur išieškojau reikšmės, niekur neradau. Ir štai, nueinu į knygyną ir ten randu vaikišką knygelę, kurioje yra sušunkama „hakuna matata“, ką reiškia gyvenimą be jokių rūpesčių, problemų. Kartais reikia išversti tokius žodžius, kurių reikšmės versti gali nebetekti niekada gyvenime, bet dėl visa ko pasižymiu žodyne“, – savo profesinio gyvenimo detalėmis dalinosi vertėja.
Mokiniai domėjosi, ar dirbtinis intelektas neišnaikins vertėjo profesijos, tai vertėja sakė, kad ši technologija tikrai padeda, tiksliai išverčia tekstą, bet kai žmogaus rankos nėra, tai tekste nelieka jausmo, jis tampa negyvas. Domėjosi ir tuo, kodėl vertėja neverčia poezijos. „Aš galiu ją versti, bet iš manęs tai pareikalauja labai daug laiko, tad geriau sumoku kitam, kad galėčiau skirti savo laiką tam, kas mane labiausiai žavi“, – sakė ji. Klausė ir tai, kaip ji nusprendė tapti vertėja. Viešnia atviravo, jog vertimas ją pačia susirado, nors pradžioje buvo pasirinkusi visai kitas studijas.
Ji pademonstravo ir nevykusio vertimo pavyzdžių, gimnazistai galėjo išgirsti skirtumą. Visiems tapo aišku, kad tai itin daug atsakomybės, kruopštumo reikalaujantis darbas, kuris teikia džiaugsmą tam, kuris mėgsta ieškoti prasmių, sąsajų.
Gimnazijos informacija
