Labai gerbiamas ir mylimas Mokytojas ir kolega stiprino aplink esančiųjų vertybines nuostatas, žavėjo išskirtine inteligencija, išmintimi ir kuklumu. Būtent mokytojas Jonas Brindza paklojo tvirtus humanitarinio ugdymo pagrindus Palangos gimnazijoje, įkvėpė ir įtvirtino mokykloje gilų plačių kontekstų santykį su literatūra. Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jūratė Galinauskienė  – viena iš tų, kuriems teko patirti kolegišką Jono Brindzos palaikymą. Mokytoja Jūratė dalijasi savo mintimis ir atsiminimais.

Jūratė Galinauskienė, Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Jono Brindzos kodas

 Keturiasdešimt metų ( nuo 1961 iki 2008) Palangos senojoje gimnazijoje kantriai dirbant lituanistikos baruose, gausus būrys ugdytinių, šiandien gerai žinomų Lietuvoje žmonių, parengta per trisdešimt respublikinio Jaunųjų filologų konkurso laureatų, dvylika buvusių literatų leidžia savo knygas ( Laimonas Tapinas, Vytautas Kusas, Raimondas Daukšas, Meilė Sposmanytė), Rolandas Rastauskas pagerbtas Lietuvos nacionaline premija. Tai Jono Brindzos, lituanisto, kilusio iš Seirijų, 1961m. atvykusio į Palangą, kūrybinio gyvenimo kodas.

Šiandien Palangos senosios gimnazijos istorija neįsivaizduojama be Jono Brindzos paveikslo. Prasmingą jo buvimą liudija čia pat, įvairiose Palangos mokyklose, besidarbuojantys lituanistai – buvę Jono Brindzos mokiniai, negailintys šiltų ir pagarbos kupinų žodžių savo Mokytojui. Dauguma jų tvirtina, kad išskirtinis Jono Brinzos bruožas- pagarba jauno žmogaus asmenybei.Ir jis pats sako, kad mokytojo vaidmuo jauno žmogaus, ypač kuriančio, gyvenimo kelyje yra neišmatuojamas. Tokią nuostatą lėmė, ko gero, tai, kad pačiam teko laimė pažinti puikius pedagogus, nulėmusius profesijos pasirinkimą. Su meile jis prisimena savo lietuvių kalbos mokytojus: Algimantą Kudarauską Krikštonyse ( ten Jonas Brindza mokėsi nuo 1949 iki 1952, baigė 7 klases),  Antaną Nedzinską Miroslave ( 1952/1953), ypač nuostabią mokytoją Mariją Petručionytę-Janulevičienę Seirijuose (sako, kad  būtent jos paveiktas tapo lietuvių kalbos mokytoju, literatų būrelio vadovu). Mokytoja Genė Rimšienė jį paskatino domėtis saviveikla, o mokytojas Antanas Rimša tapo siekiamu idealu – žavėjo ypatingu santykiu su mokiniais, dėstymo paprastumu, subtiliu humoru. Pradinę mokyklą Jonas Brindza  baigė Juozapavičiuose, kur jį mokė Algimantas Kudarauskas.

Jono Brindzos gyvenimas nelepino: sunkiais sovietinių represijų metais nuo 1949 iki 1953 reikėjo slapstytis, tik po Stalino mirties su motina ir seserimi galėjo grįžti į savo namus. Gal todėl toks mielas ir brangus liko atmintyje tėviškės peizažas: šviesūs Dzūkijos pušynai, į kalnelį kylantis ir nuo jo besileidžiantis kelias į mokyklą, įsikūrusią keturių kelių sankryžoje, netoliese tyvuliuojantys Seirijo, Metelio, Dusios, Obelijos ežerai. Šių vandenų pavadinimai Jono Brinzos tariami su ypatinga intonacija – tarsi magiški užkalbėjimai. Gyvenimo negandų užgrūdintas, ūkininko vaikas atkakliai siekė tikslo,1961 m. baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą  , atvyko į Palangą, sukūrė šeimą su bendrakurse lituaniste Aniele Kazragyte ir abu čia iki šiol tebegyvena. Gražu būdavo matyti šią solidžią porą, skubančią tyliomis Palangos gatvelėmis į mokyklą ir iš jos, gražu ir šiandien regėti abu, oriai išgyvenančius savo rudenį, kurį pripildo knygos. Dažniausiai juos dabar galima sutikti einančius į viešąją Palangos biblioteką ar grįžtančius  su naujais leidiniais.

Jonas Brindza, gilios literatūrinės intuicijos žmogus, daugelio kolegų manymu, galėjo tapti kuo nors kitu, bet pasirinko Mokytojo likimą. Ir visada tuo didžiavosi. Jauniems kolegoms ne kartą yra sakęs: „Linkiu išlikti mokytojais, netapkite valdininkais.“  Jo autoritetas veikė mus, jaunesnės kartos kolegas, ir skatino tobulėti, neleido aptingti, apsiriboti mokykline programa. Mus žavėjo Jono gebėjimas „išeiti“ iš mokyklos erdvės, neapsiriboti vien pedagogikos reikalais. Dažnai susitikdavome „Gilėje“, mažoje Palangos kavinukėje, ir gurkšnodami nepaprastai kvapnią kavą ilgai kalbėdavomės ne apie mokyklą, o apie literatūros, kultūros naujienas, viešojo gyvenimo įvykius. Ta kavinukė mums buvo „švari, šviesi vietelė“, o  tie pokalbiai  – sielos atgaiva po sunkios darbo dienos. Jonas buvo mūsų, Palangos lituanistų, siela, traukęs savo paprastumu ir erudicija. Mes stebėdavomės jo gebėjimu suspėti perskaityti naujausias knygas, periodiką, bet tuo nesipuikuoti, priešingai, apie perskaitytas naujienas jis pasakodavo lyg tarp kitko.   Jis mokėjo paguosti jauną kolegą nesėkmės atveju, galėjo papasakoti linksmą istoriją, anekdotą, ir gyvenimas vėl grįždavo į savo vėžes.

Įdomu buvo stebėti mokytojo bendravimą su jo bendraamžiais kolegomis. Ilgą laiką mokykloje dirbo keturi Jonai: lituanistas, fizikas, anglistas ir kūno kultūros mokytojas. Jie net savo ansamblį buvo sukūrę, jų pasirodymų mokytojų vakarėliuose ilgai negalėdavo pamiršti ten buvę žmonės. Tokio šmaikštumo, tokio sąmojo galėjo pavydėti kiekvienas. Tas vyriškas bendravimas, kolegiškumas ir orumas teikė mokyklos bendruomenei ypatingą dvasią: pedagogų tarybos posėdžiai būdavo nuspalvinami jų humoro ir neretai kandžios ironijos besiskundžiančių ar dejuojančių adresu. Vyriška kolektyvo dvasia vertė visus pasitempti, neištižti, jausti savo orumą, gerbti kitą ir kitokį. Jono Brindzos bendraamžius siejo ypatingi ryšiai, jie buvo ne tik kolegos, jie buvo draugai, jautę vienas kitą iš žvilgsnio ir supratę vienas kitą iš mažos užuominos. Jie visi daug skaitė, džiaugėsi vienas kito sėkmėmis, tai formavo sveiką , ieškančią ir kuriančią bendruomenės dvasią.

Ir vis dėlto, kaip pats mokytojas sako, svarbiausia jam buvo kuriantis mokinys. Sunku, suvokti, kokį stebuklingą metodą Jonas Brindza taikė, bet ir gūdžiais sovietmečio metais jo puoselėjami brendo laisvi, modernios laikysenos žmonės, kuriuos šiandien žino visa Lietuva. Visiems gerai žinomas žurnalistas Rimvydas Valatka pasakojo, kad būtent  savo mokytojo Jono Brindzos dėka išgirdo apie modernią Vakarų Europos literatūrą, o jo skaitomas kursas oficialiai buvo pavadintas „Tarybinių tautų literatūra“. Jauni smalsūs žmonės suvokė istorinės situacijos absurdą, todėl pasidavė vedami laisvos minties kryptimi. Nuo 1965 m. mokytojas su savo literatais pradėjo dalyvauti  Jaunųjų filologų konkursuose, kuriuose nuolat lydėjo sėkmė, ji tęsėsi tris dešimtmečius. Beje, ir dabar nuvykus į konkursą, ne kartą yra tarsi graži legenda prisimenamas Jonas Brindza ir jo ugdytiniai. „Laimingiausias buvau tada, kai su visais Palangos literatais 1972 metais buvome pakviesti žiūrėti Rolando Rastausko, tada dar moksleivio, pjesės „Lenktynių aitvaras“ pastatymo Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre,“ – prisimena ilgametis literatų globėjas. Iki tos dienos nueitas ilgas sistemingo darbo kelias. Jonas Brindza pasakoja: „ Kūrėjas rašo vienas, bet bręsta ne tik vienatvėje. Todėl literatai turi burtis į būrelį, privalo turėti vadovą mokytoją – vyresnį draugą, kuris patartų, pakonsultuotų, apgintų ir paguostų, ypač ištikus kūrybinei nesėkmei. Labai svarbu, kad literato kūryba mokykloje būtų gerbiama. Mes turėjome tradiciją sausio pabaigoje mokykloj organizuoti kūrybos vakarą-konkursą, kuriame būdavo paskelbiami darbai, siunčiami į respublikinį turą. Į komisiją įsitraukdavo ir buvę mokyklos literatai. Literatui labai svarbu, kad jo kūryba būtų spausdinama (net ir mokyklos sienlaikraštyje). Mūsų mokykloje išeidavo sienlaikraštis „Jaunystė“, o po respublikinio konkurso išleisdavome mašinėle išspausdintą almanachą su autorių nuotraukomis, iliustracijomis (išleista 20 knygų). Kretingos laikraštis „Švyturys“ retkarčiais paskirdavo mums literatūrinį puslapį, kartais įsileisdavo į savo laikraštį ir Klaipėda. Mielai literatų kūrybą spausdino „Moksleivis“. Lietuvos radijas mūsų literatams ne kartą suteikė galimybę skleisti savo žodį visai Lietuvai.“ Buvę jo literatai sako, kad Mokytojo balsas daugeliui sovietmečiu buvo vienintelė tylos, įsiklausymo, žmoniškumo oazė. Toje oazėje sulapojo ir šiandieninio Nacionalinės premijos laureato Rolando Rastausko talentas. Bet mokytojas sau iškiliausiųjų nuopelnų neprisiima, jis kuklus ir santūrus, visa jo laikysena byloja: dirbau, kol galėjau, kaip mokėjau. Išėjęs į užtarnautą poilsį (2008 m.), mokytojas nepaliauja domėtis, kaip  sekasi Palangos literatams šiandien, nuolat pasiteirauja, pasidžiaugia sėkme.

Džiugu, kad Mokytojo darbas buvo pastebėtas ir įvertinas.  1969 m. jis apdovanotas „Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūno“ ženkleliu, 1975 m. suteiktas „Lietuvos TSR nusipelniusio mokytojo“ garbės vardas, 1993 m. suteikta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija, 1997 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu, 2003 m. gavo Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų proga Prezidento padėką.

Jau keleri metai, kai Jonas Brindza tik svečias mokykloje, bet jo pasėta sėkla tebebrandinama. Jis suformavo humanitarinę gimnazijos tradiciją, įpratino gerbti kuriantį jauną žmogų, todėl džiugu, kad ir šiandien į gimnazijos literatūrinius renginius susirenka daugiau moksleivių nei į diskotekas, kad gimnazijoje norinčių ir galinčių kurti su žiburiu ieškoti nereikia.

Yra, yra stebuklingas metodas, išjudinantis jaunas sielas,  pavadinkime tai Jono Brindzos kodu.