Select Page

Naujienos

Lapkričio 12 dieną buvo paskelbti tradicinio rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Šiemet organizatoriams pateiktuose rašiniuose 8-12klasių moksleiviai svarstė: ,,Ką man reiškia laisvė?“ Pasak pačios rašytojos, šiais metais dauguma rašinių buvo pažymėti karantino ženklu. Jaunimas galėjo patirti, ką reiškia laisvė, o teisingiau- jos ribojimas.Geriausiu konkurso rašiniu šiais metais išrinktas Palangos senosios gimnazijos IIB klasės mokinės Mūzos Svetickaitės rašinys (mokytoja Jūratė Galinauskienė). Kaip teigia pati Mūza, savo rašinyje ji nesirinko pasakoti apie laisvės kovas ar apie karantino metu pažeistas laisves. Mūza rinkosi netradicinį kelią. Ji norėjo perteiktitai, ką laisvė reiškia kuriančiam žmogui, kokių dilemų atneša laisvės perteklius, negebėjimas pasirinkti iš gausybės galimybių, kas iš tiesų yra vidinė laisvė, kuri nepriklauso nuo fizinės laisvės ar valstybės nepriklausomybės. Anot Mūzos, jos įkvėpimo šaltinis buvo egzistencializmo filosofija, ypač Albero Kamiu filosofinė esė ,,Sizifo mitas“, nagrinėjanti absurdą kaip atstumą tarp iliuzijų ir realybės, skausmą ir nepasitenkinimą jį pajutus ir būdus, kaip susitaikyti su beprasmybe ir gyventi ne amžinybės svajonėmis, o dabarties akimirkomis. Komentuodama laureatės rašinį rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pastebėjo, kad ,,pirmąją vietą užėmusios Mūzos rašinyje buvo justi erudicija, puiki raiška, brandžios mintys ir toks tikras, atviras nervas, nemeluotas sąžiningumas. Tai labai sodrus tekstas, kuriame yra daug žinių, daugelio dilemų apmąstymo, skausmo ir daug sielos.“ I vietos laimėtoja bus apdovanota išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana-tetralogijos Silva rerum I-IV dalimis bei auksine plunksna. Sveikiname Mūzą! Ir kviečiame paskaityti Mūzos rašinį.

(Toma Tamošiūnaitė, IIIC klasė)

Žingsnelis lūžio link, arba pamąstymai apie akmenį

Jeigu būčiau Kamiu, nuo pat pirmojo sakinio stengčiausi nesuteikti vilties. Juk darna, pagrįstumas, prasmė tėra iliuzijos, masinančios ieškoti prarastojo rojaus ir neleidžiančios sąmoningai įvertinti esamos padėties. Jos uždaro į vienutę, kurioje dešimtmečius blaškaisi, ieškodamas plyšelio, per kurį galėtum ištrūkti. Tačiau kalėjimuose skylių nėra. Anksčiau ar vėliau iš tavęs liks tik atšalęs kūnas, leidžiant į kapo duobę apraudosimas tų, kurie nė nenutuoks klaidžioją tame pačiame spygliuota viela aptvertame pastate. O tu nori, kad kaip pririšta kalytė pasakočiau apie dangiškus migdolus, kai viskas, ką esu regėjusi – nuobodus narvo virpstų televizorius? Kam laidyti liežuvį apie laisvę, kai skirtingais keliais neišvengiamai pasieksi tą patį: ar eisi į mokyklą pėsčiomis, ar važiuosi ševroletu, galiausiai kontroliniame darbe postringausi apie tai, ko nesi uostęs.

Taip, taip, atsiprašau. Aš ne Kamiu, o tik mokinukė, mėginanti misti sunkesnėmis knygomis, negu pajėgia bendraklasiai. Ir tikrai ne visada sutinku su tuo Antrojo pasaulinio karo sutraumuotu dėdule. Man labiau patinka Kirilovas iš Dostojevskio „Kipšų“. Ne dėl to, kad simpatizuočiau savižudybei – dėl drąsos praradus viltį ne tarnauti, o propaguoti prieštaringą išeitį iš šios ašarų pakalnės. Visai norėčiau būti tokiu ryškiu tipeliu. Juk esu laisva tapti bet kuo, ar ne?

Ak! Nori, kad papasakočiau apie laisvę? Tik nesitikėk Kovo 11-osios Akto signatarų šlovinimo ar Sausio 13-osios didvyrių apraudojimo. Žemėje per daug tekstų, kuriuose kartojami jau aprašyti dalykai. Nesulauksi ir burnojimo apie žmogaus teises, pažeistas per karantiną – mieliau auginu kuprą namuose, nei prievarta verdu košėje, kurioje laisve persisotinę ingredientai dosniai dalinasi bacilomis. Nei JAV, nei Lietuvos rinkimuose nedalyvauju, tad nevaidinsiu, kad sėdėdama šiltame krėsle priimčiau teisingesnius sprendimus. O jei nori sužinoti, kas pasaulyje dedasi, įsijunk žinias.

Galvoji, kad esu egocentriška? Skaityti niekas neverčia – tavo laisvė bet kurią akimirką šį popiergalį išmesti šiukšliadėžėn. O maniškė – rašyti, ką širdis geidžia. Štai prieš pusvalandį braižiau tuščią lapą akimis ir svarsčiau: nuo ko pradėti? Išlieti devintą naktį iš eilės kankinantį sapną, vaizdžiai aprašyti Lukašenkos mirtį, o gal užsipulti chemijos pramonę dėl to, kad dezinfekcinis skystis rankose išgraužė skyles? Greitkelis galvoje dūzgia, nei viena mintis nesiteikia pavežėti į savo gilumą, o lapu neprabėga nei vienas piemuo. Baltuma taikosi mane praryti į geometrine progresija besiplečiančią visatą, kurioje gali puolęs juodojon skylėn pavirsti spagečiu, gali dangaus kūnus lenkti ratais kvadratais, o žaisdamas kamikadzę gali pulti nors ir į Saulę. Trys, du, vienas… Pradedi rašyti, kas plaukioja seilėse, arba kaklą susiverži eklektišku Žemės pusiauju.

Laisvė yra akmuo, kurį turiu ridenti it Sizifas Hado karalystėje. Taip, grįžau prie Kamiu! Mano gyvenimas – rašyti bet ką ir eiti, kur noriu, tik mano rašliavos gali būti neįdomios nė vienam šio svieto gyventojui. O jei viena būtybėlė ir užkibs ant kabliuko, netrukus ištrūks ir neišgyvens, jog skaitalo autorė mėnesių mėnesius nesumerkė akių. Kai paklydusi tos žuvelės paprašysiu nakvynės ir duonos, jai bus nė motais svetimos nevykėlės rūpesčiai. Dėl stogo virš galvos vis tiek reikės prekiauti mėsgaliais arba devintos jaunystės skudurais, o galvoje po kiekvieno teksto knibždės mirtinai įgelti besitaikantis skorpionų lizdas.

Štai toks tas riedulys. Nesvarbu, ar raižai pasaulį ir minčių šuorus slopini koncertuose, ar margučius dauži į kompiuterio ekraną, kasdien rideni akmenį į kalną, o pasiekęs viršūnę regi, kaip jis nudarda žemyn, ir skubi viską pradėti iš naujo žinodamas, kad praeis diena, kita, galbūt rašysi eilėraščius arba spręsi matematikos uždavinius, bet ant tavo pečių riedulys gulės tol, kol visa pasiglemš nebūtis. Galbūt koks nors niekšas, kaip Yorgos Lanthimos filme „Šventojo elnio nužudymas“, pribaigs tavo tėvą ir kraujas užvirs keršto troškimu.  Galbūt kaltininkas sulauks atpildo. Bet tavo kasdienybė tekės kaip tekėjusi, net jei iš kapo iškasi savo brangiausiojo griaučius, apgraužtus parazitų. Ta pati duobė, tų pačių parazitų proanūkiai jau laukia tavęs, ir jūsų likimai su nubaustuoju taps identiški: kiekviename po lygiai skausmo, tiek pat beprasmybės ir tas pats puvėsiais apėjęs galas. Tas pats Niekas, neužsipildantis nuo seniausių laikų, ir Dievas, nušautas Nyčės, neapsisprendžiantis, būti ar ne.

Taip, šį vakarą esu aktorė, vaidinantį filosofą, vardu Alberas. Atspėjai! Bet teatro durys užsidaro ir gatvėje lieku viena. Prie žemės traukianti kuprinė skatina skubėti, tik nežinau, į kurią pusę pasinešti. Kokios knygos ugdo ne tik protą, bet ir sielą. Kuriuose maldos namuose neturėsiu priimti dogmų, kurioms prieštarauju. Kūnas pusiau neplyš, o alternatyviųjų pasirinkimo kaštų visada liks daugiau, nei tų, į kuriuos pasinersi. Teisybė, net ekonomikos pamokose filosofuoju. Balansuoju ant lyno ir Nieko glėbin bijau nukristi labiau, nei tau atrodo.

Bet šis momentas tampa magiškas. Aš pripažįstu, kad esu persisotinusi visais tais keliais ir sirenomis, įrodinėjančiomis kiekvieno žingsnelio prasmę, pripažįstu, kad mano krauju teka aukštos įtampos srovė ir nesibaigianti dvejonė: ieškoti, kur giliau, ar atpalaidavus raumenis plaukti ten, kur anksčiau ar vėliau atsidursiu. O gal patikėti, kad galutiniai taškai visgi skirtingi, kad vilties sūnūs kulminacijoje išlošia ir jiems fortūna šypsosi ilgiau, nei trunka gyvenimas? Aš pripažįstu, kad laisvė – ne dovanų maišeliai, o riedulys, ir tampu už jį stipresnė. Taip, akmuo nesubyra, bet manyje lūžta grotos, užlipus į kalną neleisdavusios prapliupti juoku. Žinau, kad literatūros vadovėlyje prisiskaitei, jog Sizifas buvo tikras Heladės Henrikas Daktaras, žiaurios bausmės sulaukęs pelnytai. Tačiau tas Daktaras suvokia, kad jo gyvenimas yra ritinti akmenėlį, ir kikena galėdamas kalno viršūnėje krimsti razinas.

Vienintelis kirminas, neleisdavęs krizenti ir man, buvo mintys apie prarastąjį rojų arba pažadėtąją žemę. Apie tai, kad būdama laisva kiekvieną akimirką privalau sprukti nuo Nieko. Tačiau slėpdamasi vadovėliuose tik dar labiau prie jo priartėdavau. Karantino metu svajodama apie keliones kentėdavau ne nuo laisvių trūkumo, o nuo minties, kad tai nebeegzistuoja. Didžiausia kankynė – ne Eldorado nebuvimas, o mintys apie tai, kad jo nėra. Jos tampa kalėjimu, į kurį atsisėdi savo noru. O vietoj to galėtum užsiimti kita veikla ir nugyventi antrą gyvenimą.

Ak, tu manai, kad tau, laisvam žmogui, dėstau nelaisvės privalumus? Bet, nors ir gyveni nepriklausomoje šalyje ir savo gyvenimėlį gali skirti, pavyzdžiui, vandens cisternų Afrikos vaikučiams gabenimui, nebūsi laisvas, jei bastysiesi dykumose tikėdamasis gauti vieną kitą karmos taškelį ar minių aplodismentus, o užėjus kažkelintajai pandemijos bangai virkausi dėl to, kad negalėdamas demonstruoti altruizmo nebesulauki ryšulėlio komplimentų. Sakyk, kad vėl perimu Albero giesmę, bet pripažinusi, kad milijonai kelių ir vilčių mane pančioja, noriu nugalėti gyvendama be paskatos. Priešą galiu eliminuoti tik stodama su juo į akistatą, ir tik tada, kai pasakysiu jam „Labas, tu esi šalia, bet aš nebijau, nes nesiekiu nuo tavęs pabėgus nuveikti kažką ypač didingo“, aš jį nužudysiu ir tapsiu laisva pasirinkti tai, apie ką svajoju ne dėl to, kad susikraučiau šūsnį pinigų, tapčiau žinoma ir dvasinga.

Gali manyti, kad esu hedonistiška antžmogė. Bet po dešimtmečio tikrai netapsiu fizikos profesore, jei formules kasdien kalsiu per prievartą. Galų gale, ko verta tolima ateitis, jei nenutuokiu, kas bus rytoj? Gal mane nutrenks automobilis ir mano laidotuvėse virkausi, kaip šios merginos gyvybė užgeso jai nespėjus suvokti gyvenimo prasmės, o gal saviizoliacija taps visuotiniu gyvenimo būdu ir man teks sėdėti gatvėje, nes visą vaikystę laužiusi kojas temokėsiu raityti piruetus ir pa-de-deux spektakliuose, kurie bus uždrausti. Nepriklausomybės fone už fizinę laisvę svarbesnis tampa sąmoningumas ir suvokimas to, ką darai: ar visą algą kišdamas taupyklėn miršti iš bado, ar pinigus naudoji būtiniausiems poreikiams ir veikloms, kuriose pajunti gyvenimo skonį ir gylį. O veikiant tai, kam nuoširdžiai nereikia paskatos, gali gimti ne tik pasitenkinimas procesu, bet ir prasmingas rezultatas.

Taip, šalies laisvė būtina, nes be jos nebūtų elementarių žmogaus teisių, taip, keliauti ir bendrauti svarbu, nes sėdėdamas vienutėje gali įsitaisyti depresiją, bet nekenčiu, kai paklaustas apie laisvę su trimis milijonais bendražygių analizuoji bevizį judėjimą, o jei ir užsimeni apie vidinę nepriklausomybę, tuojau ją susieji su homo sovieticus, o apie grotas savo smegeninėj, neleidžiančias į instagramą įsidėti patinkančios nuotraukos tik dėl to, jog dėvi padielką, nutyli. Tu nesusimąstai, kad gviešdamasis visų laisvių užsidarai Bermudų trikampyje, niekaip neleidžiančiame išsirinkti geriausio varianto, o šis siekis galiausiai veda prie susideginimo, ateisiančio taip ir nepatyrus džiaugsmo, sukylančio semiant akimirką pilnomis saujomis.

Žinau, jog rizikuoju būti nesuprasta. Išjuokta. Neskaitoma. Bet šita pozicija yra pirmas žingsnelis į vidinę laisvę, kai kalbi ne tai, kas madinga ir gerai apmokama, o tai, kas veržiasi iš gilumos. Kai rašai ne tai, ką tu, konkurso organizatoriau, galbūt sieki perskaityti, o apie tai, kas skauda. Suprantu, kad bet kuris filosofėlis mano svaičiojimą sukirstų akimirksniu, laisvės gynėjai pagaliau įrodytų, koks nevykęs šiuolaikinis jaunimas, o tu paburbėtum, kad į temą pažvelgiau ne iš tinkamos perspektyvos, ir atmestum mano kandidatūros į pergalę svarstymą. Juokiesi, kad einu į minusą beprasmiškai? Bet kas per velniava tuomet yra žodžio laisvė, jei apie pūlinius slaptose vietose užsiminti negaliu? Kas yra laisvė apskritai, jei keliauti galiu, bet gyventi turiu taip, kad mintis, nė nespėjusi įsibėgėti smegenų greitkelyje, atsimuštų į grotas?

Taip, lipti per elektrinę tvorą rizikinga. Bet Valentinas Masalskis sakė, kad privalome ne tęsti tai, kuo džiaugiamės, o surasti tame džiaugsme broką ir mėginti jį pataisyti. Nekenčiu, kai išorė nesutampa su vidumi, o kalbos skelbia harmoniją ir raidą. Tuomet visi klausytojai paploja katučių ir puola ryti torto. Tuomet aš bloguoju tualete, o tu sakai, kad sergu bulimija. Bet nebenoriu, kad švęstume melą ir tylėtume. Tik trokštu, kad nė lašelio tos netiesos neliktų nei surauktoje tavo kaktoje, nei tamsiame mano užkaboryje, apie kurio egzistavimą dar nenutuokiu.