2019 rugsėjo mėnesį gautos naujos knygos

Knygas gimnazijai dovanojo MO muziejus.

Bjorn Sortland knygos „Ką mena širdis“ anotacija

Knyga „Ką mena širdis“ skirta vaikams ir paaugliams. Tai nelengvas temas gvildenantis, bet drauge – nuo pirmos iki paskutinės minutės skaitytojo dėmesį prikaustantis pasakojimas, kaip mergaitės Leonardos susitikimas su garsiąja Meksikos dailininke Frida Kalo padeda jai išgyventi sunkias netekties akimirkas. Čia susipina tikri ir išgalvoti siužetai: įvairialypis Fridos gyvenimas, dramatiška meilė tapytojui Diegui Riverai, nuolatinis mirties šešėlis, kūryba, pelniusi jai pasaulinę šlovę, ir greta – išgalvota mažos mergaitės Leonardos istorija. Jos sesutė guli ligoninėje, medikams nepavyksta jos išgelbėti. Suprasti, kas įvyko, ir gyventi toliau Leonardai padeda Frida: „Išsiverk, tai žmogiška. Tai, ką mena širdis, gali būti tikresnė tiesa negu tai, ką suvokia protas.“ Knygoje panaudoti Fridos Kalo darbų fragmentai tapo atskirais meno kūriniais- iliustracijomis, o knygos poligrafija – knygos meno pavyzdžiu.

Angelos Wenzel knygos „13 paveikslų, kuriuos dera žinoti“ anotacija

Aha aha, galvoju, o kas čia per knyga? Greičiausiai skirta daile besidomintiems mokiniams ir studentams? Na, taip, gerai, kad apie meną leidžiamos knygos ir vaikams, bet ar tai nebus dar vienas faktų ir paveikslų kratinys, kuris kažką daugiau tegalėtų reikšti dailės entuziastams ir profesionalams? Tačiau knyga nustebina. Atsivertusi iškart įsitraukiu: informacijas sudėliota paveikiai, knyga informatyvi ir patraukli. Šiuolaikiška, paprasta, bet ne prasta. Taip pat ir ugdanti – knygoje rasite aibę klausimų, pasiūlymų pabandyti patiems iššifruoti vieną ar kitą paveikslo detalę (knygos gale yra pateikti ir atsakymai), nuorodų į internetą ar kitas knygas. Ji puikiai moko pažinti laiką, temą, kelia klausimus, paprastais žodžiais pasakoja 13 žymių paveikslų (nuo 1434 iki 1950 m.) istoriją ir nejuntamai moko apie paveikslą pasakyti kažką daugiau nei tik „man gražu“ arba „patiko/ nepatiko“.

Florian Hein knygos „13 didžiųjų meno išradimų, kuriuos dera žinoti“ anotacija

Ar žinote, koks išradimas Klodui Monė ir impresionistams padėjo tapyti gamtoje? Apie ką buvo pirmieji komiksai? Kada pirmą kartą nutapytas autoportretas? Kas įamžinta pirmosiose nuotraukose? Kaip kasdieniai daiktai tampa meno kūriniu? Šie ir kiti įdomūs, smagūs, o tuo pačiu ir kultūrinį akiratį plečiantys klausimai atsakomi knygelėje, papildytoje žodynėliu ir chronologinėmis laiko juostomis. „13 didžiųjų meno išradimų, kuriuos dera žinoti“ – gausiai iliustruota mokomoji knyga.

Brad Finger knygos  „13 modernių dailininkų, kuriuos dera žinoti“ anotacija

Knygelė pristato svarbiausius modernius dailininkus bei jų kūrinius, kurie praplėtė meno sąvoką ir  į daiktus bei žmones pažvelgė naujai. Šie menininkai savo darbams naudojo neįprastas technikas, medžiagas, o kai kurie net išrado naujas meno rūšis. Gausiai iliustruota knygelė, papildyta menininkų biografijomis, žodynėliu bei laiko juosta, yra puikus įvadas į moderniojo meno istoriją kiekvienam smalsiam skaitytojui.

Bettinos Shumann knygos „13 menininkių, kurias dera žinoti“ anotacija

Ši knyga skirta vaikams nuo 8 metų ir siekia pristatyti 13 didžiųjų menininkių moterų, tarp kurių yra ir žymiosios Hana Hech, Liubovė Popova, Frida Kalo, Luiza Buržua ir kt. Skaitytojas ne tik susipažins su garsiausiais menininkių darbais, bet ir sužinos, kada ir kur šios moterys gyveno, apie ką svajojo ir kaip joms pavyko įsitraukti į meno pasaulį. Ši gausiai iliustruota knygelė papildyta laiko juosta, žodynėliu ir klausimais, kurie padės įtvirtinti įgytas žinias, o gal net paskatins kurti?

Aleksandros Mizielinskos knygos „D.I.Z.A.I.N.A.S“ anotacija

Dar viena „Modernaus meno centro“ knyga jaunajam menininkui. Šįkart – apie įvairių namų daiktų dizainą. Nors aš ne vaikas, bet su įkvėpimu nuo pradžios iki galo perverčiau šią knygą, greituoju būdu akis užkabindama už man įdomių detalių. Kaip ir ankstesnioji knyga „Namukas“, ši irgi pasižymi išsamumu, informatyvumu, šiuolaikiškumu, patrauklia forma ir turiniu. Knygos pradžioje rasime išsamų paaiškinimą, kaip viskas čia pateikiama bei kodėl būtent taip. Pritaikyta toji pati piktogramų sistema leidžia su svarbiausiais daikto atsiradimo faktais bei kontekstu supažindinti greitai, informatyviai ir paprastai. Man pačiai buvo įdomu sužinoti, kas ir kokiomis aplinkybėmis sukūrė visų kėdžių kėdę ar kėdę ant vienos kojos, taip visame pasaulyje paplitusią rankinę citrinų sulčių spaustuvę, rutulio formos fotelį, sėdmaišį, kosminę lempą ar kamščiatraukius-personažus, kurie mūsų laikais jau yra tapę įprastais daiktais; kai mes net nesusimąstome, kaip ir dėl ko jie atsirado. Knyga gali paskatinti ir pačius kurti. Tai įdomus ir žavus vadovas po pastarųjų 150 metų daiktų pasaulį.

Aleksandros Mizielinskos knygos „N.A.M.U.K.A.S“ anotacija

Modernaus meno centras 2012 metais yra išleidęs keletą knygų, kurios, kaip nurodoma nugarėlėje, tinkamos vaikams nuo 8 metų. Viena jų – „Namukas“, originali lenkų autorių knyga apie 35 įdomiausius namus, esančiame visame pasaulyje. Knygos formatas, manau, bus patrauklus ne tik aštuonmečiams, bet ir paaugliams, ir architektūra ar pasaulio įdomybėmis besidomintiems „suaugėliams“. Koks gi tas formatas? Apibūdinčiau jį kaip komikso-paveikslų knygos-enciklopedijos lydinį. Savitą ir netikėtą. Žaismingą ir modernų. Knyga puikiai gali būti traktuojama ir kaip ugdomoji. Kad prie kiekvieno pavyzdžio nereikėtų rašyti nuobodžių faktų, datų, sudedamųjų dalių, pasitelkiami simboliai, kurie paaiškinti knygos pradžioje, o vėliau pateikiami prie kiekvieno pavyzdžio (ši „sistema leis, be kita ko, sužinoti, ar namas stovi dideliame mieste ar miško vidury, ar jis nekenkia aplinkai, ar pastatytas iš medžio, plytų, gal iš stiklo ir metalo, o gal tik iš smėlio ar plastiko“). Knygai netrūksta žavios ironijos ir šmaikštumo, glaustų faktų ir nenuobodžiai pateikiamos informacijos, subtiliai taupių iliustracijų ir juokingų detalių. Puikiai tiks akiai ir vaizduotei palavinti ir pasaulio įsivaizdavimo praplėsti.

Sebastian Cichocki knygos „MENAS“ anotacija

Ši knyga –  gausiai iliustruotas pasakojimas apie šiuolaikinį meną, kuris nuolatos keičiasi, stebina ir skatina praplėsti suvokimo bei vaizduotės ribas. M.E.N.A.S., nors skirtas vaikams nuo 8 metų, sudomins ir vyresnius skaitytojus, privers ne tik nusijuokti, bet ir naujai pažvelgti į supančius dalykus, supažindins su svarbiomis meno sąvokomis, o galbūt ir paskatins kurti? Juk meno kūrinys tai ne tik paveikslas galerijoje, bet ir muzika atliekama nepaliečiant instrumento klavišų, ir perstumtas smėlio kalnas ar net supakuotas milžiniškas pastatas!

Ramintos Jurėnaitės albumo  „Lithuanian Painting. 1960-2013“ anotacija

Anglų kalba išleistame albume „Lithuanian Painting. 1960–2013“ pristatoma Lietuvos tapybos raida nuo 1960 m. prasidėjusio modernistinės tapybos atgimimo iki šių dienų. Publikuojami 358 paveikslai iš Modernaus meno centro rinkinio, pristatomas 91 tapytojas. Šiuo metu tai vienintelė knyga, apžvelgianti tokią plačią pastarojo penkiasdešimtmečio Lietuvos tapybos panoramą. Specialiai šiam albumui esė apie Lietuvos tapybą parašė trys užsienio menotyrininkai: modernaus ir šiuolaikinio meno ekspertas, daugybės knygų autorius britas Edwardas Lucie-Smithas; meno istorikas, tarptautinių parodų kuratorius, vokiečių menotyrininkas Eckhartas Gillenas; žinomas lenkų šiuolaikinio meno kritikas, daugelio parodų kuratorius Krzysztofas Stanisławskis. Skaitytojui bus įdomu patirti, kaip lietuviška tapyba atrodo pasauliniame kontekste. Šis reprezentatyvus, anglų kalba parengtas leidinys bus įdomus ne tik pasaulinei meno bendruomenei, bet ir puiki dovana bet kuriam Lietuvos svečiui.

Ramintos Jurėnaitės albumo „Arvydas Šaltenis“ anotacija

Arvydas Šaltenis – viena pagrindinių figūrų, stovinčių greta Ričardo Vaitekūno, Antano Martinaičio, Algimanto Švėgždos, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, kurie XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sukėlė Lietuvoje tapybos lūžį ir atsinaujinimą. Nei dėl panašaus amžiaus, nei dėl bendrų manifestų ar meninio stiliaus šie tapytojai nesukūrė vienalytės grupės, tačiau visiems jiems nepakako ir vien dekoratyvios plastinės kalbos, būdingos Švažo tapytojų kartos stilistikai. Šie dailininkai atsigręžė į gyvenimą, ir aistringai su egzistenciniu nerimu, prabilo apie individo likimą ir menininko laisvę slegiančią sovietinę sistemą. Šaltenis tarp jų yra nuosekliausias ekspresionistinis realistas. Daugiausia Šaltenis tapo Vilniuje ir tėviškės apylinkėse Aukštaitijoje. Viena esminių temų – kelionė. Įvairiais kūrybos periodais Šaltenis paraleliai naudoja ir dinamišką kompoziciją, ir statišką, ir koloristinę faktūrinę gesto tapybą, ir santūrią pilkos bei baltos spalvos monochromiją. Tačiau jo kūriniuose visada išlieka regimojo įspūdžio ir jausminio išgyvenimo autentika. Dailėtyrininkė profesorė humanitarinių mokslų daktarė Raminta Jurėnaitė šioje monografijoje išsamiai tyrinėja Šaltenio kūrybos temas, pristato jo biografiją ir darbų panoramą.

Ramintos Jurėnaitės albumo „Kostas Dereškevičius“ anotacija

Ar kada pagalvojote, kieno dėka Lietuvos tapybos istorijoje atsirado moteriški batai su platforma, plastikiniai pirkinių maišeliai ir miesčioniškumo ironizavimas? Solidžiame žymaus dailininko Kosto Dereškevičiaus tapybos albume pateikiama apie 300 kūrinių reprodukcijų (iš kurių dalis – dar niekada nerodytos), interviu su menininku ir jo bendražygių bei amžininkų atsiminimai atskleis dar daug įvairių jo kūrybos rakursų. Kostas Dereškevičius (g. 1937) 8-ajame deš. išryškėjo kartu su kolegomis Arvydu Šalteniu, Algimantu Jonu Kuru ir Algimantu Švėgžda. Susibūrę į neformalią „ketveriukės“ grupę, šie vyrai metė iššūkį tapyboje iki tol vyravusioms pakilioms, didingoms temoms. Kostą Dereškevičių traukte traukė banali sovietmečio žmogaus kasdienybė, buitis, jo dairymasis į vakarietiškos kultūros ženklus ir madą. Ironija ir netgi kičas dailininko kūryboje pinasi su nuoširdžiu susižavėjimu. Be figūrinių darbų, Kostas Dereškevičius tapė peizažus, o ilgainiui vis labiau krypo link abstrakčiosios dailės. Dailininko kūriniai šiandien – neatsiejama Lietuvos tapybos aukso fondo dalis, žavinti ne vieną po jo atėjusią tapytojų ir žiūrovų kartą. „Pagrindinis mano mokytojas buvo Gudaitis, trejus metus pas jį išbuvau. Ne taip, kaip dabar — metus pabūna ir bėga pas kitą. Tais laikais, kai įstojau į institutą, net apie impresionizmą bibliotekoje dar nieko negalėjome pasiskaityti. Nes pūvančio kapitalizmo menas buvo nepriimtinas. Pasitaikydavo visokių kuriozų, pamenu, per paskaitą Gečas vis kartoja: „Pažiūrėk pas Mane, pažiūrėk pas Mane.“ Galvoju: na kaip aš pas tave pažiūrėsiu? Bent į namus pasikviesk. O tas, pasirodo, omeny turėjo Manet… Tai, žinai, su tokiu bagažu… Blogiausia, jei mokytojas sako: pažiūrėk į MANE, turėdamas omenyje SAVE, o ne impresionizmo pradininką.“ Iš Ramintos Jurėnaitės ir Kosto Dereškevičiaus pokalbio.

Alfonso Andriuškevičiaus knygos „Pro AA prizmę“ anotacija

Dvyliktoji žinomo dailės kritiko, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, poeto, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007) Alfonso Andriuškevičiaus  (g. 1940) knyga skiriasi nuo ankstesniųjų.
Pašnekovas dalinasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 metų, tačiau chronologinės ribos ne sykį yra peržengiamos. Anot Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės: „Dvyliktoji A. A. knyga – ne tik galimybė pasižiūrėti į praeities įvykius jo akimis. Ji priverčia skonėtis atsiminimais kaip subtilia kasdienybės literatūra. Su mano pašnekovui būdingomis įžvalgomis ir saldžiarūgščiu humoru piešiamas sovietmečio kultūros procesas bei jo dalyvių (daugiausia – A. A. draugų ir bičiulių menininkų) būties paveikslas“.
Pokalbiuose ne vieną kartą aptiksime Andriuškevičių ištariant (tarsi teisinantis): „Buvau taip parašytas“. Vadinasi, kažkas parašė A. A., ir tas kažkas suteikė jam specifinę, ypatingą žiūrą – jo „prizmę“. O žvelgti į gyvenimą pro šią prizmę, pasirodo, reiškia (be kita ko) ir sugebėjimą pasidaryti sau įdomumo net iš elementarių dalykų. Ir dar – tai taip pat reiškia, virtus pasakotoju, suteikti skaitytojui rafinuoto teksto malonumo.
Knygos pratarmėje A. Andriuškevičius  rašo: „Atsakinėdamas į Jolantos klausimus, dėsčiau savo įspūdžius. Vadinasi, visai nesistengiau būti objektyvus, bešališkas ir panašiai, nes, Dieve, tai juk neįmanoma. Tad su visais, kurie tuos pačius įvykius bei reiškinius matė ir suvokė kitaip, nė neketinu ginčytis: įspūdis priklauso ne tik nuo reiškinio, bet ir nuo suvokėjo. O man pačiam, savaime suprantama, būtų labai įdomu apie mano aptartus fenomenus pasiskaityti ir kitokių nuomonių, kas be ko, išdėstytų ir kitu stiliumi. Bet šiaip jau stengiausi pasakoti tik tai, ką pats mačiau, girdėjau, patyriau. Nors toks reiškinys kaip gandai, paskalos, pasakojimai egzistavo ir tuomet. Tad visai jų išvengti negalėjau. Vis dėlto, tokiais atvejais mėginau nurodyti, kad taip buvo kalbama, egzistavo tokia versija, tas ir tas tą ir tą sakė…“

Algimanto Julijono Stankevičiaus –Stankaus knygos „Žaliasis sąsiuvinis“ anotacija

Dailininko Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus (1933–2002) Žaliasis sąsiuvinis yra vienas pirmųjų konceptualiojo meno pavyzdžių Lietuvoje. Be to, dėl savo meninės ir dokumentinės vertės Sąsiuvinis yra unikalus sovietinio laiko palikimas, užpildantis to meto „folkloro“ lentyną tokiais nekolekcionuojamais objektais kaip serijiniai bilietai į renginius, acto, mineralinio vandens arba parazitų nuodų etiketės, metaliniai kilkių ir šprotų – sovietinių gardėsių – dangteliai, prisiūti prie trapių Sąsiuvinio lapų, monetos, baudos kvitai, daugybė degtukų dėžučių etikečių. Knyga sudaryta iš dviejų susegtų, bet atskirai vartomų knygų: Žaliojo sąsiuvinio faksimilės (Stankaus bloknoto fotografuoto leidimo) ir tekstų, komentarų knygos. Pastarojoje – rašytojo Antano Ramono pasakojimas apie šio Sąsiuvinio atradimą, menotyrininko Kęstučio Šapokos straipsnis apie dailininką Stankų ir knygos redaktorių komentarai, praplečiantys Sąsiuvinio objektų bei laikotarpio suvokimą.