Select Page

Naujienos

Birželio 9-13 dienomis I-II gimnazijos klasių mokinių grupė (43 gimnazistai) keliavo į Zakopanę – miestą, esantį pietų Lenkijoje, ilgame slėnyje Tatrų kalnuose. Dar nepasiekę Zakopanės, birželio 10 dienos rytą mokiniai aplankė Krokuvoje esančią karališkąją Vavelio pilį, kurioje susipynę lietuvių ir lenkų karalių likimai.  Vidurdienį keliautojų akį ėmė džiuginti  įspūdingi Tatrų kalnų vaizdai. Tapo aišku – netoli Zakopanė, kuri yra  įsikūrusi 800 metrų aukštyje virš jūros lygio, iš kur atsiveria graži Lenkijos gamtos panorama. Pagrindinis kelionės tikslas – kopimas į kalnus. Todėl mokinių, apsigyvenusių viešbutyje miesto centre, laukė pirmasis išbandymas – Gubaluvka kalnas, kurio aukštis 1123 m. Tai vienas lankomiausių ir populiariausių kalnų Lenkijoje. Nors jo papėdėje veikia funikulierius, mokiniai, vadovaujami geografijos mokytojo Nerijaus Vaišvilo, kilo į kalną ir leidosi nuo jo savarankiškai ir grožėjosi nuostabia Tatrų, Gorcų, Pieninų ir Beskidų kalnų panorama.

Yra toks posakis: būti Zakopanėje ir nebūti Kasprovo viršūnėje – tai tas pats, kaip būti prie jūros ir neįmerkti kojų į vandenį. Ši viršūnė buvo antros kelionės dienos tikslas – ją mokiniai pasiekė keltuvu, kuris yra vienas seniausių visame pasaulyje ir seniausias Lenkijoje. Ši viršūnė yra pagrindiniame Tatrų kalnų masyve – per ją eina Lenkijos – Slovakijos siena, dėl to gimnazistai juokavo, kad vienu metu pabūvojo dviejose valstybėse. Mokytojo N.Vaišvilo ir vietinio gido pasakojimai apie Tatrų kalnus, jų formavimąsi mokiniams tapo savotiškos geografijos pamokos netradicinėje erdvėje dalimi. Tiek kylant keltuvu, tiek kalno ketera kopiant į aukščiausią viršūnės tašką kvapą gniaužė įspūdingi vaizdai, atsiveriantys iš 1987 m aukščio:  penkių smaragdinės spalvos skaidrių tarsi stiklas ežerų slėnis ir įspūdinga kalnų panorama, glostantį akį, raminanti, sukurianti ypatingo skrydžio jausmą ir bylojanti apie didingą gamtos grožį.

Trečioji diena pareikalavo daugiausia kantrybės ir fizinės ištvermės. Mokinių laukė kopimas kalnų keliu iki Morskie Oko (Jūros akis) ežero. Nors tądien buvo įveikta apie 20 kilometrų, vaizdas, kurį pamatėme pasiekę tikslą, atpirko viską. Kaip pasakojo mokytojas N.Vaišvilas, tai didžiausias ežeras Tatrų kalnuose. Seniau ežerą vadino Rybie Jezioro (Žuvų ežeru) dėl jame esančio didelio žuvų kiekio, o pavadinimas Morskie Oko (Jūros akis) kilęs iš legendos, teigiančios, kad ežerą su jūra jungė požeminis kanalas. Ežerą supa kalnai – toks amfiteatro formos geologinis darinys vadinamas kara arba kalnų cirku, kuris susidaro dėl ledyno ardomosios veiklos  ir šalčio sukelto dūlėjimo. Ištvermingiausieji dar ir apkeliavo ežerą, ir grožėjosi apylinkėmis, kiti jėgas atgavo atsigaivinę lediniu kalnų ežero vandeniu, o kai kurie mėgavosi ir žiemos malonumais – leidosi snieguotu kalno šlaitu.

Laisvu laiku mokiniai turėjo galimybę pažinti  Zakopanės miestą, vaikštinėjo centrine Krupowki gatve, kur šurmuliuoja gatvės muzikantai, prekiaujama meno kūriniais ir suvenyrais, lankėsi turguje, kur gausu įvairiausių rankų darbo medinių dirbinių, papuošalų, rūkytų sūrių, medaus, uogienės ir avikailių.

,,Tikslas pasiektas, kelionė pavyko”,- apibendrindamas išvyką teigė jos organizatorius, maršruto sudarytojas ir vadovas mokytojas N.Vaišvilas, jau važiuojant Lietuvos keliais. Jis dėkojo mokiniams už ištvermę, susiklausymą ir punktualumą. Ir užsiminė apie kitus metus – dar vieną, jau sudėtingesnę, dar daugiau ištvermės reikalausiančią kelionę į kalnus. Jos jau tampa tradicija. Pernai mokytojas organizavo išvyką į Tatrus Slovakijos dalyje. Šiemet vykti į Zakopanę norinčių grupė susidarė per keletą dienų – pirmokų klasė tam, kad tilptų į sąrašą, laukė mokytojo net ryte, dar prieš prasidedant pamokoms. Vadinasi, kelionės užkrečia ir išlaisvina, todėl lauksime kitų metų – kitos kelionės.