Skelbti ar atidėti?

Skelbti, o jeigu neištesėsime?

Jei kelio vidury pritrūks ryžto, pasiaukojimo?

Buvo tik žodis. O juk tą žodį, paleistą į pasaulį ir į savo tautą, reikės tesėti. Vykdyti darbais, aukomis ir žmonių gyvybėmis.

Ar bus drąsos visai tautai pakilti į žygį?

Tautai, 123 metus ištūnojusiai be laisvės, be šviesos, be savo kalbos, visų užmirštai ir atstumtai.

Taip galima šiandien įsivaizduoti dieną, kuri buvo prieš 94 metus, kada vyko pirmasis pasaulinis karas, kada tautos kilo ir klupo, kada pati lietuvių tauta, okupuota carinės Rusijos gyveno be laisvės.

Ateitis buvo tamsi, neaiški, be prošvaistės gyventi geriau. Protas nieko nesakė, nes nebuvo patirties. Galima buvo remtis tik svajonėmis. Svajonėmis apie tautos laisvę, apie Lietuvos valstybę.

Graži svajonė.

Bet ir vėl. O kaip mes visa tai pasieksime?

O kur mūsų pulkai? O kur mūsų karžygiai – kariai? Kur mūsų ginklai, patrankos, karo lėktuvai? Juk vyko karas.

Lengva buvo svajoti dainose ir pasakose. Atsivers milžinkapiai, ir iš ten pasirodys šarvuoti Kęstučio barzdočiai vyrai, su kirviais, kalavijais, žirgais. Vyrai, miegoję užburti kelis šimtmečius, laukę magiško žodžio. Žodžio – laisva Lietuva.

Politikoj svajonių nėra. Čia realybė, čia kietas gyvenimas, čia kova. Ginklas prieš ginklą, jėga prieš jėgą.

Vasario 16 dienos vyrai – signatarai buvo kartu ir politikai ir romantikai.

Politikai, nes pasirinko tinkamą momentą, kada karinės kaimynų jėgos silpo ir atsirado spraga, į kurią galima buvo įsiterpti. Švystelėjo ir mažoms tautoms viltis apsispręsti, siekti laisvės. Ir nebuvo praleista ta vienintelė proga.

Romantikai, nes tikėjo savo tautos ryžtu, galia ir noru tapti sau žmonėmis. Lietuvis artojas ir šienpjovys per naktį turėjo virsti kariu, drąsiu kovotoju, kuriam nebaisu mirti už savo tėvynę. Turėjo atsirasti kartu ir karvedžių, kurie tuos vyrus savanorius vestų į mūšį. Turėjo atsirasti ir politikų, kurie vairuos jauną valstybę ir ieškos geresnių kelių Lietuvos žmogui.

O to visko aną dieną nebuvo...

Kraštas ilgos carinės Rusijos okupacijos nualintas, karo sugriautas ūkis, žmonės išblaškyti, ir saujelė pasiryžėlių, atstatyti Lietuvos valstybę.

„Didžiausias tautos turtas – jos laisvė, nepriklausomybė, sava kalba ir kultūra“ Ant mūsų tautos laisvės aukuro buvo paaukota daug žmonių gyvybių, iškęsta pažeminimų, kalėjimų, trėmimų, persekiojimų.

Vasario 16 d. aktas yra mums ypatingai svarbus ne tik dėl to, kad jis skelbia Lietuvos nepriklausomybę, bet kad tai drąsus, savarankiškas vieningos tautos žygis, kuris, kaip matome pasiekė tikslą.

Vasario 16-oji primena mums, lietuviams, visas Lietuvos laisvės kovas, simbolizuoja nepriklausomybės metų pasiekimus.

Ilgus amžius svetimųjų slėgta ir kankinta, karo sugriauta Lietuva greitai atsigavo. Viskas buvo sava, lietuviška: lietuviška kalba, lietuviški laikraščiai, mokyklos.

Džiaugėsi tie, kurie kėlė Lietuvą iš miego. Ne veltui skleidė šviesą „Aušra“ ir „Varpas“, ne veltui nešė lietuvišką spaudą knygnešiai, ne veltui laisvės kovose žuvo savanoriai.

V.Kudirka pirmame „Varpo“ numeryje rašė:“ Išmokinti lietuvius lietuviškai galvoti...pratinti, kaip pridera lietuviams elgtis, išaiškinti kelius, kuriais eidami galėtume pasakyti „Lietuviai esame“...

Tačiau Lietuva buvo laisva tik 22 metus, 1940 m. vėl buvo okupuota ir puse amžiaus nešė vergijos pančius.

Pusę amžiaus ėjo į kovo 11-ąją. Ėjo, nes jau žinojo laisvės skonį. Ėjo, nes žinojo, kad didžiausias tautos turtas – jos laisvė, nepriklausomybė, sava kalba ir kultūra.

Mažas, visų batų tryptas kraštas.

Ir maža tauta. Per kalbą ir kalboje išsaugojusi savo pasaulėjautą, istoriją ir laisvės siekimą.

Per kalbą mūsų tauta išliko tauta, valstybė – valstybe. Tačiau tai – procesas, neturintis pabaigos, o rūpestis kalba, šalies laisve – kiekvienos kartos, kiekvienos visuomenės garbės reikalas.

Gal būtent todėl 1599 m. M.Daukša „Postilės“ prakalboje rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti...

Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“

Sunaikink ją – neliks tautos.

Sunaikink ją – neliks ir valstybės.